Kalvystės raida Lietuvoje
Senojoje Lietuvoje kalvystė buvo vienas iš pagrindinių amatų, o kalvis – tai žmogus, kuris visiems padėdavo svarbiausiose gyvenimo situacijose. Kalvio gaminiai padėdavo buityje: virtuvėje moterys pjaustydavo kalvio nukaltais peiliais, vyrai kaustydavo arklius pasagomis, o į mūšius jodavo apsiginklavę nukaltais ginklais.
Anksčiau ši profesija buvo būtinybė, nes be kalvio dirbinių buvo sunku įsivaizduoti kasdienį gyvenimą, o dabar kalviai – tai menininkai, kuriantys išskirtinius, vienetinius gaminius ir puoselėjantys senąsias tradicijas.
Lietuvos kalvystės istorija skaičiuojama nuo Žalvario amžiaus, kuris mūsų šalyje truko nuo II t-mečio iki 500 m.pr.Kr. Žalvario amžius – tai laikotarpis tarp akmens ir geležies amžių. Šiuo laikotarpiu pagrindiniai įrankiai, naudojami kasdieniame žmonių gyvenime, buvo pradėti gaminti iš bronzos ir žalvario. Tuo metu pagrindinis medžioklės įrankis Lietuvoje buvo lankas su strėlėmis, kurių antgaliai buvo pagaminti iš metalo. Pasirodė pirmieji metalo gaminiai, tokie kaip žalvariniai kirviai, naudojami kasdieniuose ūkio darbuose ir kovose, taip pat pjautuvai, kalavijai.
Žalvaris į Lietuvą buvo gabenamas iš Vidurio Europos. Kadangi tuo metu vyravo barteriniai atsiskaitymai, mainais už žalvarį, lietuviai susimokėdavo mūsų krašto gėrybėmis: gintaru, kailiais, medumi, vašku.
Atsiradus metaliniams ginklams, atsirado ir didesnis gynybos poreikis: buvo statomos gyvenvietės su įtvirtinimais, vyko vyrų susirinkimai, buvo renkami karo vadai. Išmokus apdirbti metalą, tai labai palengvino žemės darbus.
Nuo 500 m.pr.Kr. iki pat XIII a. Lietuvoje skaičiuojamas geležies amžius, kurio metu plačiai paplito geležiniai darbo įrankiai ir ginklai. Išmokus lydyti geležį, gyvulininkystė tapo mažiau svarbi, nes kaip pagrindinis verslas iškilo žemdirbystė. Geležies apdirbimas taip ištobulėjo, kad jis padėjo plėtotis visiems ūkio darbams ir verslui: buvo plačiai naudojami kirviai, arklai, noragai, pjautuvai, žagrės, dalgiai, girnos.
Pirmaisiais metais po Kr. mūsų protėviai išmoko pasigaminti geležį iš balų rūdos, randamos pelkingose vietovėse, ežerų ir upių pakrantėse. Tačiau geležies gamyba iš šios rūdos buvo sudėtingas procesas, nes vasarą ją tekdavo kasti, plauti, džiovinti ir smulkinti, o tik rudenį ar žiemą jau buvo galima ją lydyti.
Geležis buvo lydoma molinėje ar akmeninėje krosnyje, su dviem paliktomis angomis. Pro vieną angą būdavo pučiamas oras, o kita buvo naudojama dumplėms užmauti. Tokioje krosnyje temperatūra pakildavo iki 1200 laipsnių, kurių pakakdavo išlydyti geležį ir, jai suminkštėjus, formuoti įvairius gaminius. Pagrindiniai kalvio įrankiai tuo metu buvo priekalas, plaktukas, replės, žaizdras su dumplėmis.
Iš geležies lietuviai mokėjo pagaminti tokius ginklus kaip kirviai, kalavijai, peiliai, strėlės, ietys, be to gamino šarvus, šalmus ir skydus, kurie padėdavo apsisaugoti nuo priešų ginklų. Taip pat gamindavo įvairius buities reikmenis ir įrankius. Kiek rečiau – papuošalus, mat geležis buvo per brangi ją taip „švaistyti“, todėl aksesuarai dažniau buvo gaminami iš žalvario ar sidabro.
Kalvystės evoliucija Lietuvoje vyko labai lėtai dėl kalvio įrangos brangumo ir tik atėjus naujai, modernesnei kartai, pradėjo tobulėti įrankiai bei pats amatas. XX a. pradžioje, po Pirmojo Pasaulinio karo, kalvystė Lietuvoje ėmė progresuoti, buvo steigiamos modernios kalvės, kalvio darbe naudojami vis tobulesni įrengimai ir įrankiai. Nepaisant to, daugumai jaunų kalvių tekdavo ne vienerius metus padirbėti kitose kalvėse, kol patys sukaupdavo pakankamai patirties ir pinigų atsidaryti savo nuosavą kalvę.
Kalvystės amatas stipriai pasikeitė XX a. 7-ajame dešimtmetyje, kuomet kalvėse buvo įvesta elektra, atsirado ja varomi sudėtingi metalo virinimo mechanizmai, pneumatiniai įrankiai. Tokiu būdu prigeso kalvio darbo pirminis pradas, jis tapo mechanizuotas.
Paskutiniu metu, žmonėms vėl atsigręžiant į senuosius amatus, prisimenant senąsias vertybes ir ieškant išskirtinumo, vėl grįžtama prie pradinės šio amato idėjos – rankų darbo, unikalaus, vienetinio gaminio gamybos.
