Kalvystės istorija pasaulyje: kaip viskas prasidėjo ir vystėsi
Kalvystės amatas pasaulyje gyvuoja jau tūkstančius metų. Jo esmė – tai įvairių mus supančių daiktų gamyba iš metalų. Anksčiau kalvystės profesija apėmė ne tik daiktų iš metalų gamybą, bet ir rūdos paieškas ir metalo lydimą.
Dabartiniai kalviai dirba su įvairiais metalais: geležimi, plienu, variu, žalvariu, bronza, auksu, sidabru, tačiau kiekvieną iš šių metalų reikėjo „prisijaukinti“, išmokti su juo dirbti, kad dabar galėtume matyti tokius nuostabius dirbinius, o šis procesas truko daugybę metų.
Pirmasis metalas, kurį kalviai pradėjo apdirbinėti buvo auksas. Šiuo metu, manoma, kad seniausi žinomi aukso dirbiniai buvo rasti Egipte, o jiems yra ne mažiau kaip aštuoni tūkstančiai metų.
Maždaug prieš 5000-6000 metų žmonės, gyvenę Artimuosiuose Rytuose ir pietvakarių Europoje, pradėjo gaminti pirmuosius paprastus dirbinius iš vario. Netrukus po to jie išmoko į varį įmaišyti alavo bei cinko ir taip buvo gauti kiti metalo lydiniai – žalvaris ir bronza, kur kas kietesni už varį ir kur kas labiau tinkami ginklų gamybai.
Senovėje metalai buvo brangūs ir reti, todėl metalo dirbiniai rodydavo aukštą žmogaus statusą ir suteikdavo valdžią. Tokie žmonės, pabrėžiant jų svarbą, būdavo netgi laidojami su įvairiausiais metalo daiktais, kurių archeologai randa jų kapuose.
Maždaug prieš 3000 metų Artimuosiuose Rytuose prasidėjo geležies amžius. Manoma, kad pirmieji, išmokę lydyti geležį, buvo hetitai. Pamažu iš Artimųjų Rytų geležis plito po pasaulį ir maždaug prieš 2500 metų Europoje bei tolimuosiuose Rytuose taip pat prasidėjo geležies amžius.
Apie tai, koks svarbus kasdieniam žmonių gyvenimui visuomet buvo šis amatas, byloja tai, kad kiekvienoje religijoje buvo garbinami kalvystės dievai. Pavyzdžiui, Senovės Graikijoje – dievas Hefaistas, Senovės Romoje – dievas Vulkanas, slavų religijose – dievas Svarogas. O štai baltai turėjo netgi du su kalvyste susijusius dievus: tai Jagaubis – kalvių žaizdro ugnies dievas, padedantis kalvystėje, ir Krugis – kalvių dievas ir kalvystės globėjas.
Kuo daugiau skirtingų metalų būdavo išmokstama apdirbti, tuo kalviams atsiverdavo vis didesnės saviraiškos galimybės. Kalviai galėdavo jau ne tik gaminti būtiniausius buities įrankius ar ginklus, o ir lieti bronzines skulptūras, taip ne tik panaudodami geriausias metalo savybes, bet ir išreikšdami savo kūrybinį potencialą.
Europoje kalvystė sparčiausiai vystėsi pietų regionuose, Graikų ir Romėnų imperijos valdymo laikotarpiu. Plėsdama savo ribas, Romos imperija ne tik užkariaudavo svetimus kraštus, bet ir perleisdavo sukauptas žinias, ypač kalvystės srityje. Tuo metu vyravo karingi laikai, taigi tvirtas ir patikimas šalmas ir šarvai buvo labai svarbūs bet kuriai kariuomenei.
Iki pat XIII a. kalvystės amatas beveik nesivystė, bet tuomet, pradėjus steigtis pirmosioms profesinėms gildijoms, kuriose buvo dalijamasi patirtimi ir įgūdžiais, kalvystė ėmė tobulėti ir plėstis. Kalviai buvo kviečiami metalo gaminiais išdailinti bažnyčias, o jų tvoros ir vartai buvo aukščiausio meistriškumo įrodymas.
XV a. buvo pastatyta pirmoji aukštakrosnė, skirta patogesniam, greitesniam ir didesnių apimčių geležies apdirbimui. Tai buvo ypač aktualu karo pramonei, gaminant sviedinius, patrankas ir kitus ginklus. Vis naujai atsirandantys išradimai sumenkino kalvių rankų darbą ir sunaikino senosios kalvystės tradicijas.
Šiuo metu pasaulyje dauguma metalo gaminių, tokių kaip namų apyvokos reikmenys, karybos atributai yra gaminami automatizuotų mašinų. Nepaisant to, kalvystė dar neišnyko, nors ir yra gana reta profesija. Individualiai dirbantys kalviai gaivina ir puoselėja amatą, prikeldami senąsias metalo apdirbimo tradicijas. Panašu, kad vienetinių darbų poreikis neleis šiam amatui visai išnykti ir profesionalaus kalvio gaminiai bus vertinami ir ateityje.
